Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas Marius Talutis: Kalėdų laukimas tarp miesto triukšmo ir bendruomenės tylos

Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas kunigas Marius Talutis dalijasi mintimis apie Kalėdų prasmę ir šventės išgyvenimą šiuolaikiniame mieste. Jis atkreipia dėmesį, kad gruodžio mėnesį gausu triukšmo ir skubėjimo, todėl, jo teigimu, tikrasis iššūkis yra rasti tylos akimirkų ir džiaugsmą būti kartu. Parapijoje šiais metais atsirado iniciatyva miesto gyventojams parūpinti šieno ir šiaudų Kūčių stalui, kad ir mieste gyvenantys žmonės galėtų išlaikyti senąsias, ypač Kūčių nakčiai būdingas, lietuviško kaimo tradicijas.

Kunigas M. Talutis Alytuje tarnauja antrus metus ir sako čia jaučiantis vis stiprėjantį ryšį su vieta ir žmonėmis. Jis pasakoja, kad pradžioje teko derinti perimtąsias parapijos tradicijas su savo atsineštomis veiklos idėjomis, o dabar džiugina tai, jog pažįstamos gatvės ir namai jau siejasi su konkrečiais veidais. Kalbėdamas apie Kalėdų šventimą parapijoje, klebonas išskiria paprastus dalykus – nuoširdžius ramybės linkėjimus per Mišias, pasirengimą atleisti ir nebesinešioti nuoskaudų, kas jam atrodo tikriausia šventės forma.

Kunigas pabrėžia, kad tikintiesiems Kalėdos pirmiausia yra tikėjimo turinys – stiprėjimas tikėjime Jėzumi Kristumi ir šios žinios atnaujinimas. Jis primena, jog Evangelija skelbia Dievą, tapusį prieinamu kiekvienam, kas ypač aktualu šiandien, kai žmonės vis labiau apsitveria tvoromis, technologijomis ir rezervacijomis, o spontaniškų susitikimų lieka vis mažiau. Kalbėdamas apie šiuolaikines Kalėdas, klebonas atkreipia dėmesį į dvasinį alkį, kuris išryškėja, kai žmogui per šventes nepavyksta pasijusti paprastu vaiku, draugu, o jis lieka tik savo kasdieniuose vaidmenyse.

Alytaus klebonas dalijasi ir savo patirtimis iš vaikystės Molėtuose bei tarnystės Kaišiadoryse, kurios suformavo jo požiūrį į dėkingumą ir kasdienio gyvenimo vertinimą. Jis mini šimtametės parapijietės pasakojimą apie vaikystėje tik per šventes ragautą baltą pyragą ir dabartinę galimybę kasdien turėti daugiau nei anksčiau, kas jam tapo priminimu vertinti laikmečio dovanas. Tuo pačiu kunigas kritiškai vertina madą per Kūčias ir Kalėdas išvykti į šiltus kraštus, nes, jo manymu, pilnavertiškai šventę galima patirti būnant savo žemėje, su savo šeima ir bendruomene.

Šv. Liudviko parapijoje daug dėmesio skiriama dalijimuisi ir parama silpnesniems. Bažnyčioje buvo rengiama rinkliava kelionei į Lurdą 2026 metų gegužę, siekiant paremti Alytaus vėžio informacijos ir paramos centro iniciatyvą ir Tėviškės namų bendruomenės globojamus onkologinius pacientus. Parapija taip pat yra rėmusi Pivašiūnų parapijos senelių namus, Punsko parapijos lietuvybės sklaidos veiklą, prisidėjusi prie Pirmojo Alytaus eglutės šventės. Kunigas ypač prasminga laiko investiciją į jaunų žmonių ugdymą mene, moksle ir sporte, prisimindamas savo paauglystę, kai dėl lėšų stokos negalėjo lankyti muzikos mokyklos ir dėl to yra sau pažadėjęs remti gabius, bet mažiau išgalinčius vaikus.

Apibendrindamas besibaigiančius metus M. Talutis sako, kad metai jam buvo geri ir turiningi, o didžiausiu nepadarytu darbu laiko neužbaigtą parapijos kalėdojimą – lankymąsi parapijiečių namuose, kuris turės būti tęsiamas ir po Naujųjų metų. Tarp ateities svajonių jis mini norą Alytuje pastatyti šamotinę Šv. Jono Krikštytojo skulptūrą priešais Pirmojo Alytaus bažnyčią, pagerbiant 1941 metų birželio 24 dieną nacių nužudytus šios bažnyčios kunigus Konstantiną Paulavičių ir Viktorą Mazurkevičių bei kitus apie 200 Alytaus vyrų. Taip pat, jo manymu, verta įamžinti ir faktą, kad Alytaus piliakalnio teritorijoje aptikti pirmojo Lietuvos katino kaulai, kuriuos jis siūlo įprasminti atskira skulptūra. Kunigas dėkoja Alytaus miesto vadovams už kapinėse įrengtas vietas seniems kryžiams, kad šie nebeatitektų į konteinerius, ir pabrėžia, jog tikintiesiems kryžius išlieka svarbia žinia apie Jėzų ir pagarbą mirusiesiems.