Iš Londono į Alytų grįžusi Andrija: retas vardas iš prosenelio Endriaus ir prūsiškos knygelės

Į Alytų iš Londono 2020 m. sugrįžusi Andrija Petkevičiūtė šiandien dirba keliose miesto įstaigose ir sako, kad jos retas vardas glaudžiai susijęs su šeimos istorija. Alytuje ji įsidarbino Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, kur pradėjo vadovaudama kino studijos ir fotografijos būreliams, o dabar inžinerijos pamokose moko fotografijos. Be to, jau dvejus metus ji dirba Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bibliotekininke-edukatore, taip pat fotografuoja abiejų įstaigų renginius ir atlieka kitus su tuo susijusius darbus.

Pasak Andrijos, vardo istorija šeimoje vadinama „legenda“. Jos mama iš pradžių svarstė dukrą pavadinti Kseverija, tačiau močiutė tokiam pasirinkimui griežtai nepritarė ir pasiūlė kitą variantą. Močiutė norėjo, kad prosenelio Endriaus vardas būtų perduotas bent vienam anūkui. Ieškodama tinkamos formos, ji prūsiškoje knygelėje, šeimoje vadinamoje prūsų kalendoriumi, aptiko vardą Andrija ir nusprendė taip išpildyti savo tėvo norą. Galiausiai mama sutiko, o močiutė, pasak artimųjų pasakojimų, skubėjo kuo greičiau užregistruoti anūkės vardą, kad sprendimas nepasikeistų.

Andrija pasidomėjusi sužinojo, kad jos vardas yra kroatiška vardų Andrew ir Andreas (Andrius) forma, siejama su kario, vyriškumo, stiprybės ir drąsaus karžygio reikšmėmis. Vardas paprastai suteikiamas berniukams, todėl ji buvo nustebusi, kai pirmą kartą internete pamačiusi paieškos rezultatus rado beveik vien vyrus šiuo vardu. Ji pasakoja visada jautusi, kad jos vardas išskirtinis, o sužinojus apie jo tradicinę vyrišką kilmę, šis unikalumas dar labiau išryškėjo.

Kasdienybėje Andrijai dažnai tenka aiškinti ir taisyti savo vardą – net ir seniai pažįstami žmonės ją neretai pavadina įprastesniu vardu Adrija. Ant dokumentų, užsakymų, pažymėjimų ar elektroniniuose laiškuose ji dažnai pamato įvairias vardo formas: Adrija, Andrijana, Adrijana, Andra, Adrėja, užsienyje – Andrea ar net Andrydžia. Mokykloje, pasak Andrijos, didesnių sunkumų dėl vardo nebuvo, mokytojams ji dėl to geriau įsiminė, o patyčių, kurių dėl kitokio vardo bijojo močiutė, ji nepatyrė.

Andrija teigia mananti, kad retas vardas prisidėjo prie jos charakterio ir tapatybės formavimosi. Ji svarsto, jog turėdama kitą, įprastesnį vardą, galbūt būtų kitokia asmenybė. Ji mano, kad unikalūs vardai dažnai lydi išsiskiriančius žmones, nors tam įtakos turi ir daugybė kitų veiksnių. Nors pati nepažįsta nė vieno kito žmogaus tokiu pačiu vardu, Andrija pastebi, kad šiandien vis dažniau vaikams suteikiami reti ar iš senesnių laikų sugrįžtantys vardai – dėl noro išskirti vaiką, atgaivinti protėvių vardus ar dėl tam tikros nostalgijos.

Anot Andrijos, unikalūs vardai gali būti siejami ir su individualizmu, ir su kūrybiškumu, ir su trumpalaikėmis madomis, tačiau svarbiausia, kad vardas tėvams būtų prasmingas. Ji pasakoja, kad jos pačios tėvai vardo pasirinkimui turėjo mažiau įtakos nei močiutė, tačiau dabar ji džiaugiasi būtent tokiu sprendimu. Suvokusi save kaip nebinarinės lyties (non-binary) asmenį, ji ypač vertina tai, kad tradiciškai berniukams skiriamas vardas jai suteikia androginiškumo ir ne iš karto leidžia spręsti apie gimimo metu priskirtą lytį, ypač užsienyje. Andrija mano, kad toks vardas itin tiksliai dera su jos lytine tapatybe ir asmenybe.

Ši publikacija priklauso Alytaus miesto savivaldybės komunikacijos skyriaus rengiamam ciklui „Po vardu – alytiškis“, kuriame pristatomi miesto gyventojai, turintys retesnius, istorijų ir asmeninio konteksto kupinus vardus.